Kiekvienas pastatas pats savaime yra akumuliacinė talpa. Name sukaupiama katilo pagaminta šiluma ir daroma viskas, kad kuo mažiau jos būtų prarandama. Bėda tik, kad tokioje ,,talpoje" nėra patogu gyventi - svyruoja temperatūra. Senoliai šią problemą sprendė labai paprastai ir efektyviai - statydavo masyvias krosnis, o dūmtakį paversdavo šildoma siena. Didžiulė molio masė vėsta palengva - štai Jums ir temperatūros reguliavimas.
Suomijoje mačiau fantastinę savo paprastumu akumuliacinę krosnį (veikiančią!) Maždaug 0,6 m skersmens ir virš 2 m aukščio iš skardinių žiedų sunertas cilindras su dūmtakiu viduje, užpildytas moliu, apątinėje dalyje įrengta nedidelė pakura. Pastačius tokią kur sodyboje - ekskursijos važiuotų žiūrėti. Užmiršau pridurti - tai gamyklinis produktas.
Krosnių nebėra, sumontuoti dažniausiai per didelio galingumo (kad ilgiau smilktų!) katilai, išvedžiotas centrinis šildymas. Ketaus radijatoriai masiškai keičiami į skardinius. Rezultatas - šildymo sistemoje labai sumažėjo vandens tūris. Tokią sistemą suvaldyti pakankamai sudėtinga. Tai šalta namuose, tai vanduo sistemoje verda. Atsirado apatinio degimo katilai, šilumos gaminimas šiek tiek suvaldytas, tačiau vėl bėda - kai degimas katile vyksta su oro trūkumu, vaizdžiai kalbant, kas antra pliauska nesudegusi pro kaminą iššoka, pakeliui dar visą katilo vidų degutu ištepa.
Problemą galima spręsti dviem būdais: arba kažkur sukaupti katilo gaminamą šilumą, leidžiant katilui dirbti nominalia galia bei maksimaliu efektyvumu, po to ją pagal poreikį atiduodant į pastatą, arba išmokti valdyti katile pagaminamos šilumos kiekį ir gaminti jos tiksliai tiek, kiek tuo metu reikia. Pirmas variantas - prie katilo reikia statyti akumuliacinę vandens talpą, kurioje tilptų bent vieno užkūrimo metu pagaminta šiluma. Alternatyva - automatinis degiklis (dujų, skysto kuro, medienos granulių), kuris gamins šilumą tik tada, kai reikės.
Vinco Kudirkos g.14
Kuršėnai
LT -81184
Lietuva
© Visos teisės saugomos