Šiek tiek kitoks požiūris į šildymą
 


Buvo laikas, kai beveik kiekvienuose namuose žymią vietą (tiek paskirtimi, tiek plotu) užimdavo krosnis. Atrodytų, molio plytų krūva, tačiau, nusimanančio meistro sudėta, ir šildymui, ir valgio gaminimui tiko, ir miegot ant jos smagu būdavo. Dūmtakį taip išraitydavo, kad visa siena šildavo. Kamine kumpius ir dešras rūkydavo…  Šildyti kaip ir nereikėjo – ugnį kurdavo valgio gaminimui. Nebent kur didesnės trobos svetainėje koklinė krosnis stovėjo.Net ne kasdien kuriama buvo – svečiui atvykus ar šiaip kokia proga.       

Nežinia, ar tarybiniais laikais meistrų neliko, ar metalas atpigo, ar vietos namuose pagailo. Faktas tas, kad vietoj krosnių atsirado viryklės su  vandens talpa, po visą namą buvo išvedžiojami vamzdynai po langais sukabinami radiatoriai. Išplito taip vadintas ,,savitakinis centralinis šildymas“. Dar vėliau iš mūsų rytinio kaimyno atkeliavo gamtinės dujos, kartu su jomis paplito dujinės viryklės. Valgio gaminimui nebenaudojamoms malkinėms krosnelėms virtuvėje vietos nebeliko. Namuose atsirado atskiros patalpos šildymo katilams. Yra katilinė, turi būti ir kūrikas. Anksčiau užtekdavo parūpinti malkų, o jau šiluma jos pavirsdavo kažkaip savaime. Dabar gi reikėjo kasdien po kelis kartus eiti į katilinę. Ir ankstų rytą, ir vakare.     

  Po 1990 metų  plūstelėjo naujos techikos ir naujoviškų technologijų banga. Viršutinio degimo katilai, apatinio degimo katilai, dujų generaciniai katilai. Pagaminti iš ketaus, suvirinti iš plieno. Akumuliacinės talpos.  Granulių degikliai. Šilumos siurbliai. Saulės baterijos. Pamaišymo vožtuvai. Atskyrimo vožtuvai. Cirkuliaciniai siurbliai. Termostatai. Termopavaros. Lauko davikliai. Valdikliai…      

 Tas gerai, anas dar geriau. Šito reikia, ano gal nelabai. Kaip atsirinkti?      

 Stop! Ar iš tikrųjų viskas taip jau nauja ir naujoviška? Ar tik nebuvo šildanti sienelė ar koklinė krosnis ta pati šių dienų akumuliacinė talpa?  Ar prie katilų montuojami cirkuliaciniai siurbliai ir visokiausia srautų valdymo įranga nėra tik bandymas imituoti seną gerą savitakinę sistemą? Ar tikrai būtina išleisti didžiulius pinigus naujai katilinei su moderniausiais valdikliais? Kas sugalvojo, kad senieji ketaus radiatoriai nebetinka?       Aš nesiūlau  grįžti prie molinės krosnies. Nors… jeigu įmontavus granulių degiklį…     

  Šildymas nėra kažkoks ypatingai sudėtingas, eiliniam protui nesuvokiamas procesas. Reikia tik išsiaiškinti,  ką turite ir ko norėtumėte. Pasitarti su žmonėmis, kurių nuomonę Jūs vertinate. Išklausyti specialistų, kurie tuos darbus atlieka. Ir jeigu atėjęs meistras pasiūlys Jūsų 100 kv.metrų ploto namelyje sumontuoti 40 kW galios katilą (kad ilgiau degtų) bei 3 cirkuliacinius siurblius, o visas ,,senienas”  išmesti laukan, gal tiesiog  mandagiai padėkokit už sugaištą laiką.    Jūsų namuose gali būti šilta ir  jauku net jei neturite laiko ar noro kasdien lankytis katilinėje. Dėl to nereikia naikinti esamos sistemos, dažniausiai užtenka ją papildyti ar šiek tiek pakeisti.   Neskubėkite griauti. Pasitarkime. Kartu išsiaškinkime, ką būtina daryti ir ko ne. Pasaulyje sukurta ir pagaminta tikrai labai daug puikios šildymo įrangos. Bet tai nereiškia, kad visa ji turi būti sumontuota pas Jus. Vertėtų išsirinkti tik tai, kas pagelbės įgyvendinti išsikeltus tikslus. Išmanusis namas yra puiki idėja tiems, kas turi neribotus finansinius išteklius. Nesmagu stebėti, kai atskiri brangiai kainuojantys tokių sistemų gabalėliai montuojami ten, kur galima apsieiti daug paprastesniais (ir pigesniais) sprendimais. Gal mūsų bendrų pastangų rezultatas būtų ne mažiau efektyvi kaip kaimyno, nors ir ne naujai sumontuota šildymo sistema. Atlikusias lėšas tikrai rastumėte kur panaudoti.

Pagarbiai                                                                              Virginijus Lipskis

 Kažkur girdėta…(I)

 

   Šildymo sistema – šia sąvoką girdime  ir patys vartojame kone kasdien, tačiau paprašytas paaiškinti, kas tai yra, dažnas  tegali pasakyti: ,,Na taip, šildymas tai…, kai šildo… “ Dar prieš porą dešimtmečių buvo savaime suprantama, kad jai įrengti reikia katilo, radiatorių, juos jungiančių vamzdynų ir keleto ventilių. Belikdavo prisišaukti meistrą, sugebantį šį ,,konstruktorių“ gerai sudėlioti.
Šiandien, pasidairęs po visagalį internetą, pavartęs storus ir spalvotus prekybininkų siūlomus katalogus, supranti, kad… nieko nesupranti. Gausybė įrangos, įvairiausi galimi sprendimai, sudėtingiausios schemos. Tik bėda – vyrukas, vadinantis save meistru, persipiešęs tokį internete rastą piešinėlį, įrengia Jūsų namuose ir už Jūsų pinigus sistemą, pasiima atlygį ir išeina, o tada jau tenka patiems išsiaiškinti, kaip čia viską ,,susukinėjus“, kad šiltų bent jau pakenčiamai. Tirštinu spalvas? Pasidairykite interneto forumuose (pvz.:  http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=943532). Labai dažnai pats šeimininkas intuityviai prieina išvados, kad sumontuota kažkas ne taip. Ne kartą konsultuojant dėl jau veikiančių sistemų teko girdėti kažką panašaus į : ,,Žinai, kai aš išjungiu šitą siurblį, namas pradeda šilti geriau”. Aklas pasitikėjimas pardavėjais ar montuotojais gali kainuoti labai brangiai, jeigu Jūs patys nesiorientuosite, kas ir kokiu tikslu daroma.

 Bet kurią šildymo sistemą sąlyginai galima išskaidyti į tris dedamąsias –  gamybą, skirstymą bei naudojimą. Kitaip tariant – katilas, vamzdynai, radiatoriai. To užtenka bet kuriam pastatui šildyti. Visa kita įranga, kad ir kaip gudriai būtų vadinama bei reklamuojama, yra nebūtina. Taip, ji leidžia naudoti mažiau šilumos, užtikrina komfortą patalpose, galų gale taupo Jūsų laiką. Bet tai nėra būtina.

 Šilumos gamyba  – bet kurios rūšies kuro deginimas, surenkant išsiskiriančią energiją (geoterminis šildymas, saulės baterijos – ne šilumos gamyba, o žemėje sukauptos ar tiesioginės saulės šilumos naudojimas).

Skirstymas – šilumnešio parametrų (temperatūros, debito) sureguliavimas bei reikiamo šilumos kiekio pristatymas į šildymo įtaisus.

 Naudojimas – šilumos perdavimas iš šilumnešio aplink pastarąjį esančiai aplinkai.   

Kaip veikia paprasčiausia šildymo sistema? Deginamas kuras, degimo produktai, kontaktuodami su katilo sienele, atiduoda dalį šilumos vandeniui, likusi dalis kartu su dūmais išmetama per kaminą į atmosferą. Vanduo katilo apvalkale šyla (mažėja jo lyginamasis svoris), palengvėjęs vanduo kyla į viršų. Patekęs į radiatorius atiduoda dalį turimos šilumos ir atvėsęs leidžiasi žemyn į šildymo katilą. Ratas užsidaro.

 Įvedant į šią supaprastintą schemą naujus elementus lengva įsivaizduoti, kaip jie keičia sistemą, ko dar trūksta, norint pasiekti užsibrėžtą tikslą. Darosi nesunku įvertinti, tinka tai Jums ar ne.

Taip pat svarbu žinoti, kodėl reikalingas būtent toks rezultatas. Čia jau reikia šiek tiek informacijos apie šildymo procesą. Kad būtų suprantamiau, išskirstome etapais:

Kuro deginimas.
Degimo produktų šilumos perdavimas šilumnešiui.
Šilumnešio parametrų reguliavimas.
Šilumnešio judėjimas.
Šilumos atidavimas aplinkai.

 Šildymo sistemos (aparatūrinis išpildymas) gali būti pačios įvairiausios, tačiau  vykstantis procesas visais atvejais yra tas pats. Parinkę tinkamus techninius bei technologinius sprendimus užtikriname optimalų šildymo proceso vyksmą kiekviename žingsnyje. Detaliai apie tai – kituose skyreliuose.

 

Šildymas. Kuro deginimas(II)
      Nesiekiu paversti Jus šildymo ekspertais (pats tokiu nesijaučiu). Ilgai ieškojau atsakymų į kylančius klausimus šildymo tema, kol supratau, kad protingi ir savo darbą išmanantys šilumininkai (o jų tikrai esama) vengia viešai reikšti savo mintis, palikdami šią erdvę pardavėjams – vadybininkams. Pastarieji gerai įvaldę įtikinėjimo meną, tačiau, deja, apie technikos dalykus supratimas skystokas. Dažnai šildymo įrangą siūlančių įmonių internetinėse svetainėse ar reklaminiuose bukletuose  įtikinėjimą pirkti bandoma pagražinti pabrėžiant techninius ir technologinius pranašumus. Būtų gerai, jei neprirašytų nesąmonių (pvz. ,,mūsų konvektoriuose telpa labai mažai vandens, todėl pastato šildymui reikės mažiau šilumos”).

      Taigi, ekspertais mes nebūsime, sudėtingų formulių nenagrinėsime, o bendras supratimas dar nei vienam nepakenkė.

      Paprasčiausias deginimo pavyzdys – laužas. Šildymo katilas, nesvarbu apatinio ar viršutinio degimo, dujų generacinis ar ,,žvakė”, tai vėlgi tas pats laužas, tik šiek tiek valdomu procesu. Kuro degimas chemijos požiūriu yra oksidacijos reakcija, kai organinės medžiagos, reaguodamos su oro deguonimi,  suskyla į anglies dvideginį ir vandenį (kitų susidarančių junginių yra nedaug). Reakcijos metu išsiskiria šiluma.  Norint pilnai sudeginti tam tikrą kiekį medžiagos, reikia atitinkamo kiekio deguonies. Jeigu pastarojo trūksta, reakcija įvyksta nepilnai, vietoj galutinių degimo produktų susidaro tarpiniai junginiai (katile  matome juos kaip suodžius, dervas, tamsius dūmus ir pan.), o išsiskiriančios šilumos kiekis mažėja ne procentais, bet kartais. Kalbant  apie patį procesą, kuras iš pradžių turi įkaisti, kad prasidėtų cheminė reakcija, o jau tada susidarę lakūs produktai (dujos) sudegdami išskiria šilumą. Manau, kiekvienas esate stebėję laužą. Pliauska nedega – dega virš jos esančios dujos. Dujų generaciniai katilai nuo kitų skiriasi tik tuo, kad juose dalinai atskirti dujų susidarymo ir sudeginimo procesai. Klaidinga manyti, kad uždarius oro sklendę kuras nebedega. Dujos, nors ir lėčiau,  generuojamos visą laiką, tik trūkstant deguonies jos išmetamos per kaminą taip ir neišgavus šilumos. Dabar laikykitės. Degimo proceso efektyvumas nepriklauso nuo katilo konstrukcijos. Su pakankamu oro kiekiu deginamas kuras visada išskirs jo kaloringumą atitinkantį kiekį energijos.

      Esminis Kieto kuro katilų trūkumas – pagaminamos šilumos srautas valdomas tik keičiant paduodamo oro kiekį. Vienu metu degančio kuro kiekio (ugnies zonos dydžio) reguliuoti nėra galimybės.  Mažinant katilo galią šiuo būdu prastėja darbo efektyvumas. Nepriklausomai nuo to, ką rašo įrenginių pasuose gamintojai, realus vidutinis be akumuliacinės talpos dirbančio šildymo katilo naudingo veiksmo koeficientas neviršija 50 procentų.

      Medienos granulių degikliai. Kažkam į galvą atėjo puiki mintis – kam kūrenti vienu metu glėbį malkų ir sukti galvą, kaip suvaldyti šilumos srautą, jei galima deginti saujelę iš medžio atliekų pagamintų granulių. Atsirado galimybė tiksliai dozuoti paduodamo į degimo zoną kuro ir oro kiekius bei jų santykį, be to – kadangi vienu metu dega labai nedaug granulių – jos sudega greitai. Pakankamai pašilus vandeniui tiesiog nutraukiamas kuro padavimas ir procesas baigiasi. Taigi degikliai arba dirba optimaliu režimu, arba nedirba visai. Todėl  kuro deginimo efektyvumas juose artimas teoriniam. Tiesa, šį privalumą turi tik viršutinio padavimo degikliai. Įrenginiai, kuriuose granulės paduodamos sraigtu iš apačios (kitaip vadinami ,,monoblokai”), deja, turi tą patį trūkumą, kaip ir visi kiti katilai – dėl konstrukcijos ypatumų negalima visiškai neduoti kuro, taigi belieka nutraukti oro padavimą.

      Efektyvumo požiūriu viršutinio padavimo degikliai gerokai lenkia kitas kieto kuro deginimo sistemas, tačiau bendrą naudingumą apsprendžia ne vien tai. Kaip nepaleisti vėjais (tiesiogine prasme) jau pagamintos šilumos – sekančio rašinio tema.



Parašykite
Paskambinkite
Apie